1961 m. pasirodė pirmasis Bobrovskio eilėraščių rinkinys „Sarmatijos metas“.
1962 metais – kitas rinkinys, „Šešėlių krašto upės“
1964 m. išleidžiamas pirmasis romanas „Levino malūnas“
1965 m. romanas – „Lietuviški fortepijonai“

Eikite toliau ir klausykitės įgarsintų rašytojo kūrinių…

Pelėdikė

Lyguma

Nemunas

Upė

Kelias namo

Senprūsių elegija

Vilnius

Levino malūnas

Lietuviški fortepijonai

Baltijos miestai

Dauguva

Kaimo muzika

Miestus mačiau

Johaneso Bobrovskio žmonos prisiminimai:

„Bobrovskiai buvo labai tikinti šeima. Mama, tėvas, sesuo ir jis pats. Banalūs dalykai, pvz. namas ir pan., niekam nerūpėjo. Čia buvo kalbama apie kultūrą, meną, knygas ir apie tikybą. Aš toje šeimoje gyvenau nuo savo dvidešimt penkmečio. Tai mane pakeitė. Čia buvo kitos pasaulis.  Visa šeima buvo praktikuojantys krikščionys. Kartą Johanesui pasakiau: „Reikia pakalbėti su vaikais“, o jis atsako: „Ne, ne. Reikia būti pavyzdžiu, praktikuojančiu“.

„Mano tėvas labai aiškiai žinojo, kas jam svarbu ir kas ne. Jis išsirinkdavo paveikslus, kurie atspindėdavo jį patį. Svarbiausi dalykai buvo tema, spalva, esmė, prasmė ir simboliai – paukštis, namas, medis. Jis nebuvo kolekcionierius. Jis rinko paveikslus tų žmonių, su kuriais turėjo kažką bendra“. Justas Bobrovski

Marko Šagalo (1887 Baltarusija – 1985 Prancūzija) – žymaus rusų-žydų XX a. modernisto, paveikslas/reprodukcija

Johaneso Bobrovskio mamos Hanos (Hanna Bobrowski 1894 – 1976 Vokietija) paveikslas „Tiltas“ (Karaliaučius)

„Močiutė Hana piešė. Ji turėjo tapti dailininke. Jos paveikslai, kuriuos tapė gyvendama Karaliaučiaus krašte, tik du išsaugoti. Vienas iš jų kabo Klevų alėjoje 26, iš kurios seneliai 1959 išsikėlė, nes trijų kartų šeimai nebeužteko vietos“. Justus Bobrowski

Wierucz-Kowalski (1849 Suvalkai -1915 Miunchenas) reprodukcija „Žiemos naktis Lietuvoje“.

Apie šį paveikslą nėra pasakojimo, eilėraščio. Jis atsirėmęs į knygų nugarėles, yra pakankamai didelis ir krentantis į akį. Wierucz-Kowalski reprodukcija „Žiemos naktis Lietuvoje“, kurio vardas nebuvo įrašytas į meno istoriją. Paveiksle atvaizduotas kalvos plokštuma, kurios priekyje vilkas. Prieš jį atsiveria žiemos panorama, dešinėje pusėje, slėnyje, keletas išsimėčiusių trobesių, medžių, krūmų, iš kairės stovi jis. Per panoramą driekiasi mėlynai žalia šviesa, kuri paskęsta rūke. Šalta naktis. Žvaigždės danguje. Tai paveikslas, kuriame vaikai girdi kaukiant vilką.

Giunteris Bruno Fuchas (Gunter Bruno Fuchs) dovana Johanesui Bobrovskiui

Senasis klavikordas

„Kiekvienas svečias, kuris užsukdavo pas Johanesą Bobrovskį, girdėjo jį grojant. Natos visada jam buvo po ranka, o sudėtingiausi muzikos kūriniai būdavo interpretuojami čia ir dabar. Draugai nuo to svaigdavo. Šiandien tai jau retenybė. Instrumentas plonų stygų,todėl buvo galima groti negarsiai, o vaikai, miegoję gretimame kambaryje, nieko negirdėdavo. Tai J. Bobrovskiui labai patiko“. Gerhard Wol.

Jam patiko renesanso, baroko muzikos kūriniai. Bobrovskis nuo jaunystės muzikavo. Pasak jo „Kažkada anksčiau aš norėjau tapti muziku“. Vargonuoti jis išmoko Karaliaučiuje.

Johaneso Bobrovskio žmona Johana Bobrovski: „Taip, taip, jis taip nuostabiai skambino fortepijonu. Gaila, kad neturėjome magnetofono ir įrašymo prietaiso, būtų galima pasiklausyti praeities.“

Johaneso Bobrovskio žmona Johana Bobrovski (gimusi Buddrus 1921 Mociškiai -2011 Berlynas)

„Nuostabiai ten gyvenome, laisvi kaip paukščiai. Mes nebijojome dainuoti dainų. Dainuodavome vokiškas ir lietuviškas dainas“.

Johanesas Bobrovskis gimė 1917 m. balandžio 9 d. Tilžėje Gustavo Bobrovskio, geležinkelio tarnautojo, ir Johanos Vickės šeimoje.

Johaneso Bobrovskio mama Hana (Hanna Bobrowkis, gimusi Witzke 1894-1976)

„Hana sėsdavo su mažuoju Johanesu į traukinį ir važiuodavo pas senelę Agnes į Mociškius ir pas tetą Agotą į Vilkyškius“.

Johaneso Bobrovskio tėvas Gustavas Bobrovskis (Gustav Bobrowski, 1890-1973 Vokietija)

Johaneso Bobrovskio sesuo Uršula (Ursula Hanna Agnes – 1920 Berlynas)

„Johanesas trijų metų. Dar vienas šeimos įvykis: mažasis Johanesas, Tilžėje vadinamas/šaukiamas Janni vardu, turi seserį Ursulą Haną Agnes.“

Johaneso Bobrovskio šeimos nariai – žmona Johana Bobrowski (1921-2011), dukterys Juliane Bobrowski (1951) ir Ulrike Bobrowski (1952)

Sūnus Justus Bobrowski (1957)

Sūnus Adam Bobrowski (1964)

Johaneso Bobrovskio senelė iš motinos pusės Agota (Agnes Witzke, gimusi Schultz, 1876-1954), antra santuoka atitekėjo į Klaipėdos kraštą – Vilkyškių, vėliau Mociškių kaimą, ištekėjo už stambaus ūkininko Makso (Max Fröhlich). Senelis Maksas Frėlichas buvo pasiturintis valstietis ir gyvulių prekeivis.

Šis kraštas kaip muzika… Taip žymus vokiečių kilmės rašytojas Johanesas Bobrovskis savo kūryboje apibūdina Pagėgių kraštą. Praeitis aidai, kultūra ir žmonės, gyvoji istorija – taip gimsta muzika rašytojo širdyje…

Johanesas Bobrovskis gimė 1917 m. balandžio 9 d. Tilžėje, geležinkelio tarnautojo šeimoje. Poetas rašo: „Augau abiejose Nemuno pusėse, krašte, kur vokiečiai gyveno glaudžioje kaimynystėje su lietuviais, lenkais, rusais, o žydai sudarė didelę gyventojų dalį.“ Vaikystėje ir jaunystėje Johanesas Bobrovskis lankėsi pas senelius Vilkyškiuose ir Mociškiuose.

Poetas studijavo menotyrą. Lietuvoje Johanesas Bobrovskis buvo atrastas gana seniai, kai dar skynėsi kelią į literatūrą, tačiau pirmieji jo lyrikos vertimai spaudoje pasirodė praėjus dvejiems metams po poeto mirties – pirmąkart Lietuvoje minint jo 50-ąsias gimimo metines.

1928-1937 m. mokėsi Karaliaučiuje. 1939-1945 m. tarnavo Vokietijos kariuomenėje Lenkijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Rusijoje, buvo papuolęs į rusų nelaisvę, tik po dešimties metų grįžo iš jų nelaisvės. 1943 m. vedė lietuvę Joaną Budriūtę. 1949-1965 m. gyveno Berlyne, dirbo leidykloje.

Emociniai išgyvenimai prie Nemuno perkelti į poeziją. Topografinis Panemunės lygumų, kalvų su Rambyno kalnu iki Jūros upės bei pamario ir Kuršių Nerijos paveikslas metaforiniais vaizdais, suprojektuotais į mitą, istoriją, dominuoja lyrikoje nuo pirmųjų poetinių bandymų 1935-1944 m. „Gedichte aus dem Nachlass“ („Eilėraščiai iš palikimo“) iki karo metais asmeninių išgyvenimų paryškintų egzistencinių apmąstymų eilėraščių rinkiniuose „Sarmatische Zeit“, išleistame 1961 m. („Sarmatijos metas“, lietuviškas vertimas pasirodė1974 m.), „Schattenland Strőme“, 1962 m. („Šešėlių krašto upės“), Wetterzeichen, 1967 m. („Vėtros ženklai“). Kaip puikus Rytprūsių istorijos, literatūros žinovas, Johanesas Babrovskis absorbavo baltišką pasaulėjautą ir ją susiejo su vokišku mąstymu.

Per paskutiniuosius gyvenimo metus Johanesas Bobrovskis įgyvendino savo kūrybos projektą – „Sarmatijos dovana“, kurį pats vadino moderniu epu. Į jį rašytojas sudėjo savo asmeninius išgyvenimus ir potyrius geografinėje Sarmatijos erdvėje, gilindamasis į jos istorinę praeitį, su archyvaro skrupulingumu rinkdamas faktinę medžiagą apie Mažosios Lietuvos istoriją, baltų kultūrą, mitus. Viso šio darbo rezultatas – 36 apsakymai, romanai „Levino malūnas“ ir „Lietuviški fortepijonai“-romanas apie Kristijoną Donelaitį, be to ketinta sukurti dramos kūrinį. Po II pasaulinio karo Johanesas Bobrovskis tarsi atliko paskutinę inventorizaciją vokiečių ir lietuvių tautų santykių istorijoje, kūryboje pripažino vokiečių tautos kaltę.

Johanesas Bobrovskis mirė 1965 m. rugsėjo 2 d. Berlyne.

„Aš prisimenu, kaip mes būdavome kambaryje pas tėvą. Ten žiūrėdavome televizorių, tai buvo mūsų „televizoriaus“ kambarys. Tėvas gulėdavo ant kanapos ir skaitydavo arba taip pat žiūrėdavo televizorių, kriminalinius serialus. Taip, viskas vykdavo taip, neformaliai. Nereikėjo niekam prižiūrėti, kad tėvui netrukdytume. Vieni kitus supratome“. Justus Bobrowski.

Kafija – svarbiausias lietuvininkų gėrimas. Iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (gilių, miežių, morkų, cikorijos) ruoštas gėrimas, paskanintas pienu, vaikų ir suaugusiųjų gertas per pusryčius, priešpiečius ar dienos darbus pabaigus. Prie kavos šeimininkės patiekdavo ir kvapnaus naminio pyrago gabalėlį ar pyragaitį. Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą. Dėl to dažnai galime išgirsti skirtingus kafijos virimo receptus.

Mažojoje Lietuvoje kasmet, birželio mėnesio pabaigoje, vyksta „Kafijos dienos“. Dalyvaukite akcijoje ir paragaukite tradicinio krašto gėrimo.
Gilių kavos gėrimo trims asmenims receptas
Puode užverdame 1 l vandens, suberiame 5 a. šaukštelius gilių kavos ir paverdame 3-5 min. (neverta pervirti – kuo ilgiau virsime, tuo kava bus aitresnė ir rūgštesnė). Tuomet užbaliname 1 l pieno ir viriname dar 1 min. Perkošiame ir mėgaujamės stiprinančiu gilių kavos gėrimu. Skanaus!

Kambaryje ramu. Pusiau sutemoje, šiek tiek žalioje prietemoje, kuri čia viešpatauja nuo medžių, augančių ramioje akmenimis grįstoje gatvėje. Visa dešine kambario siena: knygų spinta, perkrauta, už stiklo užkišti paveikslėliai ir atvirlaiškiai, suvenyrai, mugių niekučiai, laikraščiai, bukletai, viskas vienoje krūvoje, nerūšiuota, skersai išilgai, meno ir kičo kūriniai, porcelianas. Viskas „ant akių“. Rašytojo kambarys, kuris visada troško atsiskirti, pabėgti, nutolti ir todėl viską, ko jam reikėjo, sutempė į tą kambarį. Svarbiausia knygos ir paveikslai.

Du aukšti siauri langai priešais duris, per kurias ateinama iš koridoriaus. Užuolaidos irgi žalios, įaustomis švelniomis rožėmis. Ir tarp langų, apšviestas iš abiejų pusių sklindančios šviesos, siauras rašomasis stalas: nulenkiama rašomąją plokšte žemyn, stalčiukai ir dežutės, vokiško meno epochos (1818-1848) „Biedermeier“ kūrinys, ant jo atbrailos knygos, apačioje du stalčiai, ir rašomasis stalas transformuojasi į komodą. Ant jo guli rankraščiai. Po popieriais Johaneso Bobrovskio interpretacijos, eskizai, užrašai, kažkur mėtosi iš geografijos atlaso išplėštas puslapis.

Prieš Jus šiek tiek kreivai pastatyta kanapa, be stiliaus, patogi. Netoli langas. Kilimas įvairių žalių atspalvių, raštuotas rombais – liaudies menas.

Ugnis – garbinamas objektas baltų mitologijoje nuo senų laikų. Žmonės ugnį labai brangino, garbino, globojo. Manyta, jog už gerą ugniai, ugnis atsilygins tuo pačiu. Šeimininkės namų židiniui ne tik aukodavo, bet ir užklodavo prieš einant miegoti. Manyta, kad ugnis kaip ir paprastas žmogus prieš miegą turinti nusiprausti, todėl žmonės statydavę puodelį vandens prie ugnies, kad ji turėtų kur nusiprausti. Pakloti ugniai patalą reikšdavo stropiai ir gražiai sutvarkyti žarijas, apkloti. Klodamos ugniai patalus šeimininkės kalbėdavo įvairiausias maldas: ,,Ugnele Gabija, gulėk užklota šventais patalėliais”, ,,Šventa ugnele, Gabijonėle, užkopiama gulėk, užpučiama žibėk” ir t.t.

Miesto maketas prie įėjimo į karalienės Luizės parką/Miesto centras
Tilžė, Tilist, Советск (Sovetskas), 2016

Johaneso gimtasis namas Tilžėje stovėjo toje miesto dalyje, kur labiausiai reiškėsi lietuvybė. Netoliese buvo miestelėnų mėgstamas Jokubynės parkas su lietuvišku etnografiniu nameliu – muziejumi, mylimos karalienės Luizos skulptūra. Šiame parke vykdavo lietuviškos muzikos koncertai.

Jokubynės parkas tada ir dabar

Namas kur  1933-1944 metais gyveno įžymus lietuvių rašytojas, filosofas, visuomenės veikėjas Vydūnas/Įėjimas į Jokubynės parką. 2016

Vydūno vadovaujamas choras giedojo lietuviškas giesmes. Aukštojoje gatvėje, kuri skrodė Tilžės miestą išilgai ir, toliau už miesto virto keliu į Karaliaučių, virte virė dviejų kultūrų (vokiečių ir lietuvių) gyvenimas.

Tilžėje, dabar Kaliningrado sričiai priklausančiame, Sovetsko vardu pavadintame mieste, ant vieno tos gatvės, kurioje gimė Johannesas Bobrowskis namų, yra memorialinė lenta. Dabartiniai to miesto gyventojai ir valdžia suprato, kad istorijos neperrašysi.

Pomirtinė kaukė Tilžėje. Sovetsko miesto istorijos muziejus. Kaliningrado sritis, Rusija, 2016

J. Bobrovskio pomirtinė kaukė. Berlynas, Vokietija, 2016
© Totenmaske vom Bildhauer Karl-Günter Möpert. Kunstsammlung der Akademie der Künste, Berlin, Deutschland

Skulptoriaus Karlo-Günterio Möperto padarytos poeto pomirtinės kaukės: viena kopija yra saugoma „Akademie der Künste“ meno kolekcijoje, kita – Sovetsko miesto istorijos muziejuje Kaliningrade.

Berlyno sienos fragmentas/padalinto miesto žemelapis. 2016

1962 m. sienai padalijus Vokietiją, Bobrovskiui neįtikėtinai gerai pavyksta išlikti abiejų Vokietijų poetu. Jis netampa nei Vakarų Vokietijos, nei Demokratinės Vokietijos politiniu įrankiu. Jam vis dar galioja tai, apie ką jis 1959 m. spalio 5 d. laiške rašė Peteriui Jokostrai: „Aš neleisiu savęs vadinti „rytų vokiečiu“, lygiai taip pat kaip ir „slaptu vakarų vokiečiu“. Arba aš rašau eilėraščius vokiečių kalba arba mokausi lenkų kalbos.“

Padalinto Berlyno schema/ Buvusios leidyklos Union pastato fragmentas/Literos Berlyno „blusų“ turguje. 2016

1960-tais pradeda dirbti geriau apmokamą grožinės literatūros redaktoriaus darbą Union leidykloje, kuri priklausė Krikščionių demokratų sąjungai ir kurios nariu po kelių mėnesiu jis tampa, tai darydamas ne tiek iš oportunistinių, kiek iš pragmatinių, blaivių paskatų. Bobrovskio darbo diena leidykloje prasidėdavo anksti 7.45 val. ir baigdavosi 17 val., šeštadieniais 12 val.