Johanesas Bobrovskis – sarmatiško kraštovaizdžio poetas, viena ryškiausių asmenybių pokario Vokietijos literatūroje. J. Bobrovskis gimė 1917 m. balandžio 22 d. Tilžėje, Mozūrijos vokiečių šeimoje. Tėvas – Gustavas Bobrovskis, buvo geležinkelio tarnautojas, to pasėkoje šeimai dažnai tekdavo keisti gyvenamą vietą. 1928-1937 m. mokėsi Karaliaučiuje, Imanuelio Kanto gimnazijoje. J. Bobrovskis daugelį miestų, kuriuose jam teko gyventi, laikė laikinais, išskyrus Mociškius, Sokaičius, Vilkyškius. Vilkyškių apylinkės tapo rašytojo ,,vaikystės kaimais“, kuriuos jis laikė tikrąja sava tėviške. Pagrindinė J. Bobrovskio kūrybos varomoji jėga – realios geografinės vietovės, žmonės, prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės laikų. J. Bobrovskis savo kūryboje gvildena vokiečių ir lietuvių tautos santykius. Jo kūrybai įtaką darė ne tik lietuviška aplinka, Mažosios Lietuvos tautinis margumynas, bet ir skaudi karo patirtis. 1943 m. Mociškiuose, Budrų sodyboje, kunigas iš Natkiškių sutuokia jaunuosius Johaną ir Johanesą Bobrovskius. 1939-1946 m. J. Bobrovskis tarnavo ryšių dalinyje Vokietijos kariuomenėje Lenkijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, tačiau pateko į rusų nelaisvę. Tik 1949 m. grįžo pas savo šeimą į Vokietiją bei gyveno Rytų Berlyne. Nuo to laiko dirbo redaktoriumi įvairiose leidyklose. Susilaukė gausios šeimos: dviejų dukterų ir dviejų sūnų. Buvo aktyvus visuomenės veikėjas, intensyviai palaikė ryšius su Vakarų Vokietijoje veikusiais rašytojais ir rašytojų sąjungomis. 1965 rugsėjo 2-ą dieną J. Bobrovskio gyvybė užgeso. Palaidotas Berlyno priemiesčio Frydrichshageno kapinėse. Žmona – Johana Bobrovski, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę turėjo galimybę aplankyti gimtąjį kraštą – Mociškius, bet baimės kupina širdis neišdrįso leistis nežinomybės keliais. Nugyvenus ilgą ir garbingą amžių, amžinam poilsiui atgulė prie savo vyro Vokietijoje.