Apie projektą
Parodos „J. Bobrovskio Lietuva: abipus Nemuno tarp rytų ir vakarų“ priešistorė – 2012 -2013 m. įgyvendintas projektas „Mažosios Lietuvos tapatybė šiandien“, skirtas K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Projektas prasidėjo aktualizuojant Lietuvos ir Rytų Europos kultūrai bei politikai reikšmingą Mažosios Lietuvos istorinę atmintį šių dienų Europos Sąjungos kontekste. 2016 m. pristatant sukurtų darbų personalinę parodą „Ilgesio žemė“ galerijoje „Bildkultur“ Štutgarte vykusioje diskusijoje buvo paminėta Rytų Europai reikšminga Johaneso Bobrovskio literatūrinė kūryba. Jo įkvėpimo šaltinis ir multikultūrinė socialinė aplinka – Mažoji Lietuva. Tai paskatino toliau tęsti pradėtą fotografijų seriją apie tą kraštą, kurį J. Bobrovskis savo kūryboje atskleidžia kaip europinį bei tautinį Lietuvos tapatumą. Šiuo požiūriu mane domino, kaip fotografijos ir grožinės literatūros jungties vaizdinė išraiška gali tapti funkcionaliosios atminties forma ir prisidėti prie kolektyvinės tautinės Lietuvos tapatybės formavimo ir jos įtvirtinimo. Taigi, fotografinio tyrinėjimo tikslu tapo vizualinis šiandienos Mažosios Lietuvos kontekstas jungiantis žmogų ir jo aplinką, J. Bobrovskio kūrybos motyvus bei su jo biografija ir literatūra susijusias geografines vietoves. Ketinimai sutapo ir su Gabrielės Žaidytės, tuometinės kultūros atašė Vokietijoje, pasiūlymu surengti fotografijų parodą Leipcigo mugės metu.
Apie kelionę
Fotografija – tai kelionė, nuotykis ar galimybė patirti kažką naują, o fotoaparatas – tai tarsi raktas, kuriuo gali atrakinti kitokios tikrovės duris: pasikeitusios, kurios neliko. Tai būdas pažvelgti į svetimus gyvenimus, juos prisijaukinti, išgyventi kaip savuosius prisiminimus. Kaskart važiuojant tuo pačiu keliu pro Kauną ir nusukus link Nemuno Jurbarko kryptimi stebėjau nuostabiai besikeičiantį gamtovaizdį, vis kitą Nemuno veidą. Ties Vilkyškiais jis virsta neatsiejama užliejamų pievų dalimi, lyg peiliu lygiai nuriektas pyragas. Nors tame peizaže tebestovi namus palikusių vokiečių sodybos, menančios J. Bobrovskio laiką, ten jau gyvena kiti žmonės. Tie, kuriuos sutikau – „iš nuovargio gražūs“ anot J. Bobrovskio, – liko mano fotografijose: Šventraščio tyrėjas Petras Smalininkuose, Dana-Rūta Borkertienė, patikėjusi raktus nuo Vilkyškių bažnyčios, Sigitas Stonys, kurios piktos bitės sugėlė mane, vokietis vargonų meistras Jorgas Nassas, įsteigęs J. Bobrovskio muziejų Vilkyškiuose, Eugenijus ir Giedrė Skipičiai, jų įdomių pasakojimų galima buvo klausytis be galo, Šereitlaukio Stasė, kurios kiaulę-pasprukusią „bestiją“ padėjau įvaryti į tvartą, Regimantas ir Ona, gyvenantys buvusioje siauruko stotyje Vilkdaubyje, …
Kad suprastum, kaip gera dešiniajame Nemuno krante tereikia Luizės tiltu pereiti į kairįjį, pasivaikščioti Sovietsko gatvėmis, Nemane iš Pergalės gatvės duobėtu Ragainės pilies plytų duženomis užpiltu taku nusileisti prie upės. Tuomet tampa akivaizdu, kaip grėsmingai Nemunas vis dar brėžia ribą tarp skirtingų tikrovių, dalindamas jas į svetimą ir savą ir kokia aktuali yra J. Bobrovskio gyvenimo patirtis bei kūryba šiandien:„<… šiandien su širdgėla metam pliauskas į svetimus ugniakurus < … >“ / Sarmatijos metas.
Kaip ir daugeliui vokiečių, palikusių namus ar išvytų, ištremtų iš Mažosios Lietuvos, J. Bobrovskiui, išgyvenusiam Antrojo pasaulinio karo siaubus ir nelaisvę sovietų lageriuose, nebuvo lemta sugrįžti. Rašytojo biografija nuvedė į Berlyną. Čia radau kitą laiką ir kitą realybę. Berlynas pasitiko besiruošiantis sutikti šv. Kalėdas. Miestas be Sienos, kitas nei matydavo J. Bobrovskis pro spaustuvės langus. Friedrichshageno kapinėse ant jo kapo pasodintas ąžuoliukas nuo Rambyno kalno.
Apie fotografiją
Bobrovskis kaip akmuo, riedulys lauko takelyje, atridentas ledynų po kojom, už kurio užkliuvęs parkrentu veidu į vėsią ir drėgną Sarmatijos žolę. Mėgindamas atsikelti apsiverčiu ant nugaros ir pamatau baltą, taip skaudžiai atpažįstamą apniukusį dangų, išlindusį iš už miško horizonto tarsi popieriaus lapą spausdinimo mašinėlėje, dar tuščią, neprirašytą, ar baltą fortepijono klavišą, laukiantį piršto prisilietimo. Jaučiu tą kažką, atpažįstamą J. Bobrovskio kūryboje. Netikiu fotografijos galia, bet tikiu žmonėmis ir jų aplinkos ženklais, kurių atvaizdai lieka nuotraukose. Jaučiuosi viso to dalimi.
Arturas Valiauga